„Egzistavimas laike, erdvėje, be jokių datų“ – šiais žodžiais abstrakčiosios tapybos pradininkė, koliažų, asambliažų kūrėja Kazimiera Zimblytė (bičiulių vadinta tiesiog Kaze) materializavo vieną esminių savo kūrybos idėjų.
„Kazė viena linija, anglies brūkšniu ar dėme mokėjo užčiuopti kažką, kas atrodo kaip sapnas, kas yra be ribų, be pabaigos ir turbūt be jokios pradžios. Sunku pasakyti, kur baigiasi piešinys ir prasideda tapyba” (Lietuvos aido galerija, 2011 m.).
Neabejotinai viena įdomiausių ir originaliausių XX a. antros pusės Lietuvos menininkių K. Zimblytė tapė naudodama įvairias kompozicines struktūras, tamsias ar šviesias spalvas. Tokį santūrumą kompensavo papildantys meniniai efektai – matiškumas, reljefiškumas, blizgesiai, o darbuose akivaizdus noras fiksuoti tęstinumą ir kaitą.
Patirtis studijavus tekstilę menininkei leido virtuoziškai panaudoti senas medžiagas, klijuoti ant drobės, popieriaus, odos. Jai buvo svarbu pačios materijos jutiminiai pojūčiai, žadinami dažo tirštumo, drobės įplyšimų, įpjovimų, nelygių ir glotnių paviršių, leidusių kūrybą persmelkti gimtųjų namų nostalgijos ar mėginančių užčiuopti tylą.
Viena iš „atšilimo“ epochos opozicionierių savaip priešinosi idealizuotam socialistinio realizmo stiliui. Su romantišku maksimalizmu kūrėja rado individualią kūrybinę saviraišką, kuri yra belaikė – nepasenusi, moderni, įdomi, aktuali ir šiandien.
